Writings

Writings by Rasa Mateviciute in Lithuanian language. Collaborative work with Mantvydas Levickis (audio recordings).

Besmegenis

© 2020 R. Mateviciute “Besmegenis” (2021).

Vaikai šlovina Kalėdas, kaip davatkos Dievą. Pamenu speiguotas žiemas, kai pūga maišydavosi su žeme. Sustingęs miestas miegodavo sniego patale.

Vaikų darželyje sėdėjau ant palangės su Kalėdiniu atviruku rankoje. Svajojau naiviai, kad kažkurią dieną aš jį pamatysiu dangaus pašvaistėje. Lygiai tokį patį, kaip atvirutėje. Blizgučiais nubarstytas, arkliai pakinkyti, rogėse sėdi su raudonu paltu. Skrieja su pūga, auksinė kometa…

Laukiau tos dienos labiau nei savo gimtadienio, nes gimtadienių nešvęsdavau.

Vaikų darželyje sukyla brūzdesys. Begioja įvairiausi personažai su kaukėmis aplink skarotą eglutę. Sėdi išpuoštam krėsle Kalėdų senelis!!! Ne toks, kaip iš mano atvirutės…

Mane aprengė besmegeniu!

Jei stovėčiau prie lango sningant, nebūtų įmanoma atskirti nuo tikro. Kostiumas buvo nepriekaištingas, bet aš nekenčiau būti besmegeniu, o labiausiai laikyti beržinę šluotą.

Besmegenis dovanų gavo, medinius kočėlus.

Skaitė ir įgarsino M. Levickis

”Besmegenis” – Kalėdinė mano vaikystės istorija iš ciklo ‘Vaikystės Prisiminimai’.


Dievulis Nubaus

© 2020 R. Mateviciute “Dievulis nubaus” (2021).

Žvarbi žiema, sniego iki kelių. Tėvai išvažiavo visai dienai, palikdami mus pas kaimynę. Vyresnioji sesuo, kaip visada buvo atsakinga už mane. Aš jai buvau, kaip rakštis subinėj. Vilkausi iš paskos lyg kokia nereikalinga prakiurusi padanga.

Ant stataus kalno buvo susirinkę gausybę vaikų. Kas su rogutėmis kas su ”salafanais” leidosi nuo kalno žemyn. Mano sesuo neleido man čiuožti. Iš to didelio noro, išvedžiau ją iš kantrybės. Tuomet ji įnirtingai pasodino mane ant ”salafano” ir stumtelėjusi paskubomis suburbėjo: “Pamatysi, kaip tave Dievulis nubaus!”.

Praleidusi pro ausis vėjais, skriejau žemyn it paukštė iki pirmos duobutės po ranka.

Nubaudė!?

Grįžusi pas kaimynę sužeistu sparneliu, glaudžiausi prie radiatoriaus ir valgiau čeburėkus.

Išaušus rytui greitoji išvežė mane.

Skaitė ir įgarsino M. Levickis

”Dievulis nubaus” – nemalonus prisiminimas apie patirtą rankos traumą. Iš ciklo ‘Vaikystės Prisiminimai’.


Palmė

© 2020 R. Mateviciute “Palmė” (2021).

Mama mėgo tapyti ant sienų.

Grįžtu iš lauko po žaidynių, mama vonios kambaryje. Matau jūrą, smėlį, palmę per visą sieną, kaip negyvenamoji sala. Palmėje nerangiai kabėjo trys kokoso riešutai. Patikėjau – saulei kylant jie nukris.

Išaušus rytui, bėgu į vonios kambarį, kaip prie skarotos eglutės per Kalėdas. Ant vonios grindų, matau mažus kokosus. Su dideliu vaikišku džiugesiu, paimu į rankas, negalėdama atsistebėti, kad laikau supuvusius obuolius.

– Kokosai ant sienos neauga! – pikčiugiškai tarė mano vyresnioji sesuo.

Skaitė ir įgarsino M. Levickis

”Palmė” – ryškus prisiminimas apie kokosus, iš ciklo ‘Vaikystės Prisiminimai’.


Braškės

© 2020 R. Mateviciute “Braškės” (2021).

Lietuviška kaitri vasara. Vingiuotas žvyrkelis vedė link sodo. Daržas visada mus lepino vaisių ir uogų dosnumu.

Tėvas įkėlė mane ir vyresniąją seserį į ”liulką”, įsprausdamas dar du sklidinus braškių kibirus. Motociklo ratai riedėjo dulkindami kelią link namų. Pro ”brezento” plyšį matėsi bėgantys medžiai, vienas už kitą greitesni. Aš ir vyresnėle krykštavom, kaip antelės ant linksmūjų kalnelų.

Tik užgniaužus saldžių braškių kvapui mes supratom, jog namie laukia ilgas ir nuobodus darbas. Motociklas riedėjo lyg pašėles nekantraudamas pristatyti uogas namo. Tirpo laikas, rijom braškes ir pro ‘brezento” plyšį, bombardavom bėgančius medžius.

Atsiprašom mama, kad bandėm atsikratyti uogų!

Skaitė ir įgarsino M. Levickis

”Braškės” – nuotaikingas prisiminimas apie nenorą raškyti braškių kotelių, iš ciklo ‘Vaikystės Prisiminimai’.


Sklepas

© 2020 R. Mateviciute “Sklepas” (2021).

Ilgi žiemos vakarai, trumpos dienos. Gūdų vakarą, mama išsiuntė į sklepą parnešti kibirą bulvių.

Aš ir mano vyresnioji sesuo stovėjom prie laiptų kaip kariai. Jie vedė žemyn į gąsdinančią, juodą bedugnę. Tamsoje reikdavo nusileisti ir apgraibom stebuklingai paspausti jungiklį.

Lapė snapė sugalvojo planą, jai bedainuojant, išsiųsti mane įžiebti šviesos. Aš kaip išduotas aklas asiliukas sutikau ir nukiūtinau link jungiklio. Gudrutė lėbavo visa gerkle, nuaidint mano žingsniais žemyn.

Skaitė ir įgarsino M. Levickis

”Sklepas” – Bauginantis prisiminimas apie tamsų ‘sklepą’ ir bulves, iš ciklo ‘Vaikystės Prisiminimai’.


Chalva

© 2020 R. Mateviciute “Chalva” (2021).

Pirmo aukšto butas. Mama trumpam išbėgo ir paliko ant viryklės didžiulį katilą su vandeniu. Tvarkingoje virtuvėje, ant medinio stalo išdidžiai stovėjo chalvos kalnas, o prie chalvos tryniausi aš.

Staiga triukšmingai užvirė vanduo, nevalingai spjaudėsi ir burbuliavo. Bute tik aš ir mano ašaros. Katilas su blogais kėslais baugino emocingai. Nevalinga baimė įnirtingai kimšo chalvą, kai staiga suskambo neatleisto nykščio durų skambutis.

Už durų mama.

Skaitė ir įgarsino M. Levickis

”Chalva” – Vaikiškos baimės penkios minutės, kurios rodos tęsėsi lyg amžinybę. Iš ciklo ‘Vaikystės Prisiminimai’.


Stora Pardavėja

© 2020 R. Mateviciute “Stora Pardavėja” (2021).

Mama mane išsiuntė į parduotuvę nupirkti duonos. Pinigus skaičiavau, kaip akla kasininkė. Nedrąsiai šliaužiojau prie vitrinos lango, kol galiausiai įsimaišiau į eilę. Priešais mane stovėjo vyras, kuris suokė su stora pardavėja. Ji švytėjo kaip mėsininkas paršelis iš vaikiškos knygelės.

Ištiesiu delną su kapeikom ir paberiu į lėkštutę. Tą pačią sekundę, pardavėja atsigręžia su vyro grąža ir visi pinigai susimaišo vienoje lėkštutėje. Pardavėja piktai žvilgteli į mane.

Aš kalta.

Skaitė ir įgarsino M. Levickis

”Stora pardavėja” – nuotaikingas prisiminimas apie apsipirkimą parduotuvėje, iš ciklo ‘Vaikystės Prisiminimai’.


Raudonas Lūpdažis

© 2020 R. Mateviciute “Raudonas Lūpdažis” (2021).

Aš ir mano vyresnioji sesuo dažnai leisdavom laiką poliklinikoje. Pažinę koridorių labirintus, kaip gatviniai kačiukai lipdavom ir ant stogo, ten kur perėdavo varnos kamine.

Smagiausia būdavo lankyti vaistininkę Vidą. Jos žaislai būdavo įvairiausių dydžių ir formų. Su seile ant lūpų stebėdavom, kaip ji žaisdavo su svarstyklėmis ir kolbelėmis. Hematogenas ir gliukozė buvo geriausi mūsų draugai.

Daktarytės kabinete, kvadratiniam veidrodyje matau ir savo sesers atspindžius. Vyresnėlė labai kruopščiai veda lūpas lūpdažiu, o aš nekantriais pirštukais, išsispaudžiu dažus ir rafinuotai spalvoju savo veidą raudonai. Seselės Nijolės tašiukas – tikras spalvotas ”penalas”.

Skaitė ir įgarsino M. Levickis

”Raudonas lūpdažis” – vienas ryškesnių mano prisiminimų iš ciklo ‘Vaikystės Prisiminimai’.


Gintaras Vagoj

© 2020 R. Mateviciute “Gintaras Vagoj” (2021).

Basas kabinaus nagais,
aplink nesimatė žmogaus.
Ūmai pajutau jog mano nagai geležiniai, visur…
kaip upės krantai.​
Tamsa ima švisti ir mintys
prabyla mūsų ašarų vaikystėj.
Jaučiu duonos kvapą ir medaus saldumą.
Nedovanotai suvalgiau visą
likimą.
Dažnai sirgdavau blakių būste. Gulėdavau geležinėj krosnelėj, ten kur iškeliavo tėvas.
Gaila, kad pabuvus valandėlę, anglys tapdavo dangaus diena.
Ilsisi pavargusi motulė
medinėj bažnytėlėj, kaip
pražuvusiųjų duobėj
apsvilintais plaukais.
Vyksta mišios, visų šventųjų nuodėmės.

Visiems teks giesmes giedot.
Minia suklaupia, nuleidę
galvas meldžiasi su paruoštais stalais.
Lietuvos žemėj guli didžioji puošmena, lyg laukų gintaras.
Poteriautų sniego žemėj per stebuklą išaugintos bulvės.
Prieinu prie maišų ir virpančiais pirštais paimu vieną bulvę.
Ant liežuvio susirenka seilės,
šiaip jų nebūna.
Aš po užmerktų akių vokais
regiu eglės kamieną.
Kūčių dulkėmis nusiprausęs, suprantu, kad šventoji bulvių vakarienė baigėsi.
Žmonės žiūri į katilą ir laukia ženklo.
Neskuba, suvokia, kad visiems
neužteks.

Skaitė ir įgarsino M. Levickis

Published by rasadesign.art

My name is Rasa Mateviciute and I’m artist based in London.