Aš ir mano vyresnioji sesuo dažnai leisdavom laiką poliklinikoje. Pažinę koridorių labirintus, kaip gatviniai kačiukai lipdavom ir ant stogo, ten kur perėdavo varnos kamine.

Smagiausia būdavo lankyti vaistininkę Vidą. Jos žaislai būdavo įvairiausių dydžių ir formų. Su seile ant lūpų stebėdavom, kaip ji žaisdavo su svarstyklėmis ir kolbelėmis. Hematogenas ir gliukozė buvo geriausi mūsų draugai.

Daktarytės kabinete, kvadratiniam veidrodyje matau ir savo sesers atspindžius. Vyresnėlė labai kruopščiai veda lūpas lūpdažiu, o aš nekantriais pirštukais, išsispaudžiu dažus ir rafinuotai spalvoju savo veidą raudonai. Seselės Nijolės tašiukas – tikras spalvotas ”penalas”.

Skaitė ir įgarsino M.Levickis

‘Raudonas lūpdažis’ – vienas ryškesnių mano prisiminimų iš ciklo ‘Vaikystės Prisiminimai’.