Žvarbi žiema, sniego iki kelių. Tėvai išvažiavo visai dienai, palikdami mus pas kaimynę. Vyresnioji sesuo, kaip visada buvo atsakinga už mane. Aš jai buvau, kaip rakštis subinėj. Vilkausi iš paskos lyg kokia nereikalinga prakiurusi padanga.

Ant stataus kalno buvo susirinkę gausybę vaikų. Kas su rogutėmis kas su ”salafanais” leidosi nuo kalno žemyn. Mano sesuo neleido man čiuožti. Iš to didelio noro, išvedžiau ją iš kantrybės. Tuomet ji įnirtingai pasodino mane ant ”salafano” ir stumtelėjusi paskubomis suburbėjo: “Pamatysi, kaip tave Dievulis nubaus!”.

Praleidusi pro ausis vėjais, skriejau žemyn it paukštė iki pirmos duobutės po ranka.

Nubaudė!?

Grįžusi pas kaimynę sužeistu sparneliu, glaudžiausi prie radiatoriaus ir valgiau čeburėkus.

Išaušus rytui greitoji išvežė mane.

Skaitė ir įgarsino M. Levickis

‘Dievulis nubaus’ – nemalonus prisiminimas apie patirtą rankos traumą. Iš ciklo ‘Vaikystės Prisiminimai’.