Vaikai šlovina Kalėdas, kaip davatkos Dievą. Pamenu speiguotas žiemas, kai pūga maišydavosi su žeme. Sustingęs miestas miegodavo sniego patale.

Vaikų darželyje sėdėjau ant palangės su Kalėdiniu atviruku rankoje. Svajojau naiviai, kad kažkurią dieną aš jį pamatysiu dangaus pašvaistėje. Lygiai tokį patį, kaip atvirutėje. Blizgučiais nubarstytas, arkliai pakinkyti, rogėse sėdi su raudonu paltu. Skrieja su pūga, auksinė kometa…

Laukiau tos dienos labiau nei savo gimtadienio, nes gimtadienių nešvęsdavau.

Vaikų darželyje sukyla brūzdesys. Begioja įvairiausi personažai su kaukėmis aplink skarotą eglutę. Sėdi išpuoštam krėsle Kalėdų senelis!!! Ne toks, kaip iš mano atvirutės…

Mane aprengė besmegeniu!

Jei stovėčiau prie lango sningant, nebūtų įmanoma atskirti nuo tikro. Kostiumas buvo nepriekaištingas, bet aš nekenčiau būti besmegeniu, o labiausiai laikyti beržinę šluotą.

Besmegenis dovanų gavo, medinius kočėlus.

Skaitė ir įgarsino M. Levickis

‘Besmegenis’ – Kalėdinė, mano vaikystės istorija iš ciklo ‘Vaikystės Prisiminimai’.